foto1
foto1
foto1
foto1
foto1
Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija – tai kokybiško ugdymo ir ugdymosi, moderni, nuolat tobulėjanti švietimo institucija, padedanti jaunam žmogui, įkvepianti visą bendruomenę sėkmingai veikti besikeičiančioje ir nuolat besimokančioje visuomenėje. Pagrindinė vertybė – žmogus. Tolimesnis sėkmės laidas bendravimas ir bendradarbiavimas, vienų geranoriška pagalba kitiems, saugi aplinka visiems.

Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija

Vydūno g. 15, Jurbarkas tel. (8 447) 72 561 el.paštas rastine@jurbarkogimnazija.lt

„Sniego gniūžtės“ stovykla Kėdainiuose

   Praėjusių metų rudenį ko gero skaitėte, kaip keturios merginos, Guoda Stalgytė, Agnė Urbonaitė, Ema Arlauskaitė ir Žydrūnė Biletavičiūtė, leido savaitgalį Ariogalos „Sniego gniūžtės“ stovykloje. Birželio 21-23 dienomis jos pasikvietusios dar dvi drauges, Miglę Kuskytę ir Rugilę Daunytę, išvyko į Vilniaus „Sniego gniūžtės“ skyriaus organizuotą stovyklą, kuri vyko Kėdainių Ąžuolyno gimnazijoje. Merginas išlydėjo soc. pedagogė Dalė Eidokaitienė.

   Stovyklos tema buvo „Beieškant žiedo“. Viskas buvo susieta su „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ filmais. Vos atvykus mus pasitiko elfais, nykštukais, hobitais persirengę stovyklos savanoriai. Tiesa, prieš atvykdamos pačios turėjome atlikti testą, kad išsiaiškintume, kuriai iš keturių galimų rasių priklausome. Kai užsiregistravome, maloni savanorė mus palydėjo iki kambario, apvedžiojo po mokyklą, paaiškino kur mums be leidimo eiti draudžiama. Pasibaigus „ekskursijai“ nutarėme sustoti ir pasidaryti laikinas henna tatuiruotes. Iki registracijos pabaigos, su kitais stovyklos dalyviais žaidėme įvairius žaidimus, na o kai visi susirinko, prasidėjo oficialioji stovyklos dalis. Buvome supažindinti su stovyklos taisyklėmis, atributika, savanoriais, savo mažosiomis grupelėmis. Vėliau vakare, po artimesnio susipažinimo su grupelėmis, vakarienės ir grupelių prisistatymų, vykome ieškoti žemėlapio, kuris nuves mus iki žiedo, dalių. Tam kad jas gautume turėjome vykdyti sunkias, loginio mąstymo reikalaujančias užduotis. Negana to mus persekiojo piktieji Nuzgulai ( tai buvo bauginančiai persirengę savanoriai ), kurie pastebėję neatidų ieškotoją, nusivesdavo jį vykdyti bausmės. Tai sutrukdydavo visai komandai, nes į užduotį buvo priimama tik pilna grupelė. Po sekinančių žemėlapio paieškų visi nuėjome miegoti su mintimi, kad rytojus neša dar didesnius įspūdžius ir išbandymus.

   Trečiadienis prasidėjo nuo smagios mankštos ir sočių pusryčių. Pirmoji dienos dalis buvo pakankamai rami, o po pietų skubėjome vykdyti olimpiados užduočių. Turėjome sukurti dainą iš pateiktų žodžių, išpūsti miltus ir puodelio, apsipilti vandeniu, skaičiuoti, komandiškai kelti lazdą ir mėtyti rašiklius. Po olimpiados dalyvavome trijuose mini seminaruose. Čia pravertė mūsų rasės, nes būtent pagal jas buvome suskirstyti, į kurį seminarą pirma, kuri rasė eis. Mums pasakojo apie liūdną savižudybių realybę, statistikas, kas įtakoja norą atimti iš savęs gyvenimą ir kaip galime tokiems žmonėms padėti mes, kokios yra kitų šalių patirtys. Toliau keliavome į daug linksmesnį seminarą kur sužinojome apie karaimų kultūrą, tradicijas, tikėjimą, teisingą žodžio kibinas kirčiavimą. Taip pat šokome tradicinį karaimų šokį, sužinojome kokie yra tradiciniai moters ir vyro vaidmenys šokant. Šį seminarą vedė tikrų tikriausia karaimė. Trečiajame seminare daug ko gal ir nesužinojome apie save, bet padėjome sužinoti kitiems. Mūsų klausinėjo tokių klausymų kaip antai „ Ar mėgsti keltis anksti ryte?“, „Ar noriai eini į mokyklą/darbą“, „Ar tavo mokykloje/darbe yra patyčių“. Į šiuos klausymus turėjome atsakyti atsistodami prie atsakymo variantų- „taip“,“ ne“, „galbūt“, „taip, bet“, „ne, bet“, „ taip ir“ , „ne ir“. Po seminarų viskas šiek tiek nurimo, po mažu prasidėjo tylos vakaras, na, o po vakarienės leidomės į žygį, kuris leido atsiriboti nuo miesto šurmulio, greito gyvenimo tempo. Galėjome įsiklausyti į gamtą, sužinojome kaip pasaulį matė mūsų protėviai, kokias žinutes jie mums siunčia per savo palikimą. Žygio eigoje pasiekėme sunkiausią išbandymą, kuris reikalavo netik vieno žmogaus jėgų. Turėjome dirbti kaip komanda, tam kad pareitume sveiki, gyvi ir gerai nusiteikę. Iš kelionės grįžome temstant. Parėję turėjome šiek tiek laisvo laiko apmąstymams ir poilsiui, o kai visos komandos pasiekė stovyklavietę prasidėjo rimčiausia ir svarbiausia stovyklos dalis- tikrasis tylos vakaras. Iš pradžių visi stebėjome jausmingą vaidinimą, po kurio nuriedėjo neviena ašara ir kuris suvirpino ne vieno dalyvio širdį. Po visų patirtų emocijų ėjome į mažąsias grupeles. Ten vienas kitam išsakėme nuomones, susirišome stovyklos apyrankes ir sulaukėme dovanų iš grupelių vadovų. Na, o pasibaigus mažosioms grupelėms mus nuvedė į žvakėmis išpuoštą salę. Čia visi susėdę ratu išsakėme savo mintis, padėkojome, palinkėjome visiems ko nors gražaus, stebėjome kaip kyla saulė. Dieną užbaigėme bendraudami su naujais ir senais draugais, rašydami laiškelius.

   Ketvirtadienis buvo ko gero liūdniausia diena. Nevien dėl to, kad tai buvo paskutinė stovyklos diena, bet ir todėl, kad daugelis pamiegojo vos dvi valandas, kai kurie gal ir mažiau. Šią dieną nieko ypatingo neveikėme. Viskas buvo skirta atsisveikinimui. Grupelės pasidalinome įspūdžiais, išsiaiškinome savo slaptus angeliukus, kurie visos stovyklos metu mums rodė dėmesį ir dovanojo dovanas, atlikome paskutinius pratimus. Bendrajame užsiėmime pristatėme atsisveikinimus, gavome savo vokus su laiškais ir dovanėlėmis, pasidarėme bendrą nuotrauką ir atsisveikinome su savo naujaisiais draugais. Paskutinį kartą sušukome „ Sniego gniūžte, kaip laikais!“ ir išvykome namo.

Iki kitų susitikimų, Sniego Gniūžte!!!!

Guoda Stalgytė

2017 Visos teisės saugomos Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija